Apimtas kūrybinės nemigos ir sielos skausmo, aš prisėdu prie savo kompiuterio parašyti grafomaninį raštą, kuris nesudomins nieko, o laikui bėgant bus užmirštas.
Gyvenimas, tai kelionė, kurios galas yra nesuvokiamas nei protu nei širdimi. Diena iš dienos, tu, kažkur keliauji, bandydamas įprasminti savo gyvenimą ir tą skausmą, kurį neši savy.
Gyvenimas, tai kasdienė rutina ir buitis, išgaravusi meilė ir tas skausmas, kuris lieka, kai tavo gyvenimą sutripia tie, kuriuos laikei arčiausiai. Meilė išgaruoja, o skausmas lieka, o su skausmu, ateina kūrybinės kančios, nemiga, noras, nors kažkiek įbrėžti pasaulį ir palikti jame kažkokią tai savo egzistencijos žymę. Kai visi persekioja malonumus, turtus, šlovę, pinigus ir statusą – tu sau sėdi vienas, galvoji, kodėl gimei kitoks – ieškai savo talentų, kažkur už ekrano ribų. Nori pasaulyje save surasti, kad tau kažkas padėtų, kad tave kažkas įkvėptų ir nuimtų skausmą, kurį neši visą savo gyvenimą. Atsidarai antidepresantų bonkutę, įšauni piliulę, kad nors kažkiek džiaugsmo šiame pasaulyje išvystum. Milijonai tokių, niekur keliaujančių žmonių, kurie yra paskendę darbuose ir kasdienėje rutinoje. Visi iki vieno nori sėkmės ir pripažinimo, o išties, kelionė yra ilga ir kupina nuotykių, kai esi pasmerktas, sėdėti vienutėje – savo mažam komfortabiliam kabinete, kur lieji savo širdį teksto pavidalu. Skauda širdį, skauda galvą, skauda kojas – aš dar gyvas, ieškodamas prasmės nukeliauji į savo fantazijų gelmės, tikėdamasis kažką naujo sužinoti, o kaip visada grįžti nieko nepešęs į tą kasdienį gyvenimą.
Alkoholis, rūkalai ir dienų dienos bandymo kažką sukurti, kas pakeistų pasaulį, duotų tau nors kokį tai pripažinimą – žiupsnį šlovės, kurios niekada neturėsi. Esi paskendęs savo mintyse, marinuojiesi savo sultyse ir skęsti toliau į gyvenimą, kad ir kiek nekryptingo darbo įdedi – dienos nesikeičia. Atrodo, lyg, kažką kuri, bet visos dienos vienodos, o jei taip yra, reiškias tu užsisėdėjai – tu degraduoji – tu ne kaip visi, tu kitoks. Turėtum save vertinti, bet savęs ieškai pasaulyje, o ne savy – save tu pamiršęs, nors esi vienintelis, kurio gyvenimas tau turi rūpėti. Diena iš dienos, kažko vaikaisi, bandai kažką pasiekti ir kažkur keliauji kas dieną grįždamas į namus, kuriose gyveni visą savo gyvenimą.
Tu nesikeiti – nesikeičia ir tavo gyvenimas. Tu toks pats kaip visi: valgai, geri ir rūkai – ieškai palengvėjimo pasaulyje, kuriame tavęs nėra. Tu vis ieškai kažko ten, kitapus ekrano, ir nerandi, lyg tyčia, nes tavęs ten nėra, o ir atsakymų niekas neduoda, kaip pakeisti savo, tą niekam tikusi gyvenimą, kuris, lyg specialiai – tavo.
Ne mes tokie, gyvenimas toks. Paskęsti savo sieloje ir mene, kuris neturi jokios vertės ir ta kasdienybė žudo tave, atrodo, it, kažkas su tavim kalba, bet aplinkui tyla, kuri prabyla tau ištarus žodį – tu šiame pasaulyje vienas, niekam nereikalingas ir visų pamirštas, su ovacijom. Iš dulkių kilęs, į dulkes pavirsi, nepasiekęs aukštumų, o puolęs žemai – žemiau, nei dugnas, žemiau, nei pragaras. Pluduriuoji, kažkur kosmose ant kažkokios planetos – tu kaip visi žemiečiai, bet tu kitoks, tu išskirtinis, bent taip savim tiki ir kuo labiau apie save galvoji, tuo labiau nuklysti nuo pasaulio, kuriame gyveni. Aš – būsiu pamirštas, kaip pamirštami visi, ar dideli, ar maži, ar turtingi, ar vargšai. Vienaip ar kitaip gyvenimas išpisa mus visus, tu gali viską kaupti savy, arba atsistojęs ant kalno rėkti į tuštumą, kurioje tvyro tyla. Niekas negirdi, ir niekam nerūpi – visi paskendę buityje ir sėkmės paieškose, tas žingsnis, ta kelionė, prasidėjo tavęs neatsiklausus. Gali išeit, bet per sunku, tiek daug skausmo šiame pasaulyje, tiek daug netiesos, bet ką – nejaugi mes čia verksim? Priešai, kažkur anapus, tau nepasiekiami – jie slypi tavyje, tavo dvasios gilumoje, bet jei būtų taip lengva – tu juos išvytum ir pasikeistų viskas, kuo tu tikįs.
Paskendęs kasdienybėje ieškai priešų, o kartais ir dievai prakalba su tavimi, toji kasdienybė, toji rutina. Parodo, kad gyvenimas niekuo ypatingas, tu tame pačiame šūde, kaip ir mes visi. Skęsti skausme, tai gyventi ir ieškoti išėjimo, kuris ateis tau nekvietus. Gyvenimas bėga, o kasdienybė nesikeičia. Kažkur yra žmogus, gal, kuris yra skirtas tau, bet tu nežinai, nes ir jis nežino. Gyvenimas suveda tau nežinant ir viskas nueina velniui po uodega, jei galima taip išsireikšti.
Jei skęsti, ir atrodo, kad gyvenimas tik sunkėja ir panešti naštą darosi sunku, žinok tu judi į priekį, tu sensti ir, gal, bus kitas gyvenimas, o gal jo nebus – tu nežinai, nes jei žinotum išeitum iš jo, prie šventyklos, kad, tik, greičiau patektum į rojų, kuriame tavęs niekas nelauke, nes tada, kaip ir dabar – tu vienas, kaip ir tavo priešai, kurie yra tavy. Kiekviena diena, tai išgyvenimas, iššūkis tau, kentėti ir kęsti, tą skausmą, kuris tavęs niekada nepalieka, bet jei tiki, tuo, ko nežinai, žinai, kad kažkada ateis ta diena, kai viskas, kas supa tave šiandien, išnyks ir skausmo, bei priešų – nebeliks.