Winter is leaving, closing its doors, leaving us only memories. But while it is still here, in the snow and cold, I wanted to visit one wonderful place - the park near the Winter Garden. I heard that sculptors created some interesting ice sculptures and this is just temporary art of ice. Of course, it will melt soon.
Žiema traukiasi, užverdama duris, palikdama mums tik prisiminimus. Bet kol ji dar čia, sniege ir šaltyje, norėjau aplankyti vieną nuostabią vietą – parką prie Žiemos sodo. Girdėjau, kad skulptoriai sukūrė įdomių ledo skulptūrų ir tai tik laikinas ledo menas. Žinoma, jis greitai ištirps.>
Winter still extends its arms to us and invites us to travel together, and I gladly surrender to its proposed adventure. Although this journey is short, it is full of snow, ice and icicles... We took a thermos of hot coffee with us, and let ourselves fall into this fairy tale comfortably in the car. I couldn't wait to admire the ice carvings.
Žiema vis dar tiesia mums rankas ir kviečia keliauti kartu, o aš mielai pasiduodu jos siūlomam nuotykiui. Nors ši kelionė trumpa, ji pilna sniego, ledo ir varveklių. Pasiėmėme termosą karštos kavos ir patogiai įsitaisę automobilyje pasinerėme į šią pasaką. Nekantravau pasigrožėti ledo drožiniais.>
Walking in the park, we really felt that spring was slowly approaching, rumbling in the distance. Everything that was white, clean, and clear is retreating, respectfully bowing to the warmth of spring. The snow on the roadsides has already lost its whiteness, becoming gray and dirty. A few puddles are already visible, and the sun caresses our cheeks during the day, even though the cold is still here. However, the atmosphere in the park still has a touch of magic. The silence and tranquility that surrounds us, emanating from the beautiful sculptures, encourages us to believe in goodness. The cold emanating from them touches not only our bodies but also the depths of our souls. It seems to heal all the wounds left by winter and gives us a meaningful anticipation of spring with a heart full of joy and gratitude for what we have endured during these cold winter months.
Vaikščiodami parke, mes tikrai supratome, kad pavasaris lėtai artėja, dundėdamas iš tolo. Viskas, kas buvo balta, švaru ir skaidru, traukiasi, pagarbiai nusilenkdamas pavasario šilumai. Sniegas pakelėse jau prarado savo baltumą, tapo pilkas ir purvinas. Jau galima pamatyti keletą balų, o saulė jau glosto mūsų skruostus dienomis, nors šaltis vis dar čia. Tačiau parko oras vis dar turi magijos. Mus supanti tyla ir ramybė, sklindanti iš gražių skulptūrų, skatina mus tikėti gerumu. Iš jų sklindantis šaltis paliečia ne tik kūną, bet ir mūsų sielos gelmes. Jis, atrodo, gali išgydyti visas žiemos paliktas žaizdas ir suteikia mums prasmingą pavasario laukimą su širdimi, pilna džiaugsmo ir dėkingumo už tai, ką ištvėrėme per šiuos šaltus žiemos mėnesius.>
Watching children jumping and running along the snow-cleared paths of the park, I try to model my moment of happiness. My state of happiness does not require elaborate plots, hard-to-reach places, or luxurious props. My happiness usually wears everyday clothes, and it does not require money, connections, or titles to achieve it. Happiness is priceless, happiness will never become an investment in the future, I do not save happiness for another day or another year, I cannot turn it into a system, a pattern.
Žvelgdama į vaikus, šokinėjančius ir bėgiojančius nuo sniego nuvalytais parko takeliais, bandau sumodeliuoti savo laimės akimirką. Mano laimės būsenai nereikia įmantrių siužetų, sunkiai pasiekiamų erdvių ar prabangių rekvizitų. Mano laimė dažniausiai dėvi kasdienius drabužius, ir jai pasiekti nereikia pinigų, pažinčių ar titulų. Laimė neįkainojama, laimė niekada netaps investicija į ateitį, laimės netaupau kitai dienai ar kitiems metams, aš negaliu nepaversti jos sistema, dėsningumu.>
I understand all this clearly, without hesitation today – looking at the pine trees dancing in the light snow and my children running – with a beating heart, a blooming soul, forgetting my endless worries. I want to laugh and repeat that I am happy, that today, perhaps, I have experienced another day of my life, full of happiness.
Visa tai aiškiai suprantu, šiandien nė kiek nedvejodama – žvelgdama į lengvame sniege šokančias pušis ir bėgiojančius savo vaikus – su plakančia širdimi, žydinčia siela, pamiršusi savo begalinius rūpesčius. Noriu juoktis ir kartoti, kad esu laiminga, kad šiandien, galbūt, patyriau dar vieną savo gyvenimo dieną, pilną laimės.>
What makes me happy? What happened? Nothing that could be written on the pages of my biography, my career diary. I look at the snow-covered pine forest, at the winter that smells of ice. Wednesday slowly climbs from the present to the past, the kind I have already experienced countless times. Only in the park is the snow, still white, sparkling in the sun. Only there is no wind. And it is almost not snowing. And there are snowdrifts on the pine branches, on which new snowflakes are slowly and carefully falling.
Kas mane džiugina? Kas nutiko? Nieko, ką būtų galima parašyti mano biografijos, karjeros dienoraščio puslapiuose. Žiūriu į sniegu padengtą pušyną, į žiemą, kvepiančią ledu. Trečiadienis lėtai kopia iš dabarties į praeitį, toks, kokį jau esu patyrusi nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Tik parke sniegas, vis dar baltas, žėri saulėje. Tik vėjo nėra. Ir beveik nesninga. Ir ant pušų šakų susidaro pusnys, ant kurių lėtai ir atsargiai krenta naujos snaigės.>
Sometimes a few branches can’t stand the snowdrifts and straighten up, opening a cloud of fluff that sparkles in the sun in various colors. And the snowless branches begin to resemble the keys of a fantastic musical instrument, pressed by invisible maestro fingers. The snow sliding from the branches turns into a white transparent cloak fluttering in the air – like an invisible musical melody revolving around the trunks, and the pine trees, as if forgetting their sacred duty to stay still, dance wildly in that spontaneous haze that resembles apple blossoms.
Kartais kelios šakos neatlaiko sniego ir išsitiesia, pažerdamos pūkų debesį, kuris saulėje žėri įvairiomis spalvomis. Ir besniegės šakos pradeda priminti fantastiško muzikos instrumento klavišus, spaudžiamus nematomų meistro pirštų. Nuo šakų slystantis sniegas virsta baltu permatomu apsiaustu, plazdančiu ore – tarsi nematoma muzikinė melodija, besisukanti aplink kamienus, o pušys, tarsi pamiršusios šventą pareigą nejudėti, pašėlusiai šoka toje savaiminėje migloje, kuri primena obelų žiedus.>
I understand that as soon as I asked myself what I should do with all this beauty, what dividends I could squeeze out of it, the fairy tale of happiness would end at that very moment. That's why I don't ask, that's why I quietly rejoice in this fairy tale and the children running around nearby.
Suprantu, kad vos tik savęs paklausčiau, ką turėčiau daryti su visu šiuo grožiu, kokius dividendus galėčiau iš jo išspausti, laimės pasaka tą pačią akimirką baigtųsi. Todėl ir neklausiu, todėl tyliai džiaugiuosi šia pasaka ir šalia bėgiojančiais vaikais.>
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love,
Photos are taken by me.
© 2026
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version)