Literally not far from the beautiful lavender fields on the Valensole plateau, at the very entrance to the Verdon Canyon, there is the amazing village of Moustiers-Saint-Marie. So amazing that just seeing a photo of it on the Internet while preparing for the tour, I dreamed of being accidentally forgotten there forever.
The population of Moustiers-Saint-Marie is only about 700 people. Like Gordes and Rousillon, it is part of the “Association of the most beautiful villages in France”.
We arrived there about 15–20 minutes before noon. The sun was already scorching, sparing no one. We stopped a little away from the center and had to climb up a hill, but on the way back we could relax a little by going down.
There are no such direct attractions that require detailed stories from a guide, so, as always, we went to explore the city alone. In fact, we were interested in one attraction - the chapel of North Dame de Beauvoir, located high above the village.
The village, which later became the city of Moustiers, appeared on this site back in the 5th century. The first settlers were monks. They first settled in tuff grottoes, and later began building a monastery. It dates back to the 6th century AD. It is now called Notre Dame de Beauvoir. To climb it, we needed to overcome a lot of slipery steps. Over time, the small chapel was significantly expanded and in this form has survived to this day.
Oh, our curiosity mocked us. It forced us to conquer this climb in 35-degree heat. The map showed it in a green area, and we thought we would climb in the shade of trees. The ascent ran through the great sunshine on hot stones polished by hundreds of feet. When we got to the hill's top, we couldn't catch our breath.
262 steps, most of which cannot boast of evenness. But we finally could see the view of a small colorful chapel from the 12th century and magnificent views of the entire village and surrounding area.
The only upsetting thing was the way down - the steps made of stones were incredibly slippery, and the metal handrail literally glowed in the sun. With difficulty, we managed, deciding to immediately reward ourselves for our courage with ice cream.
This town or, as many people call it - a village - also has a second name - The City under the Golden Star. Above the village, between two rocks high above the ground, a gilded star is suspended on a thick 400-kilogram chain. But there is a legend about where and why it appeared there. It says that a certain Duke de Blaca swore that if he returned home, freed from captivity during the crusade, he would erect a monument to the Holy Virgin. Returning alive and well, he kept his promise and hung between the rocks, so that it was visible to everyone, the 16-pointed star, which was the emblem of his family. But the original star was not preserved and instead of it, in the same place, a 5-pointed gilded star was hung in our time.
Another place on the list of must-sees is the Church of the Assumption of Our Lady in Moustiers-Saint-Marie. The church's bell tower is square and can be seen from almost any end of the village. Its white marble altar is actually a sarcophagus dating back to the 4th century.
Along the stairs between the two houses we go down to the aqueduct; it used to distribute water from sources, but now it’s just a monument left over from past times.
The city is divided into two parts by a river flowing below the cliffs. This is probably the greenest island in the city - the rock walls are covered with mosses, grass, bushes, trees grow at the bottom, and there are also small waterfalls. Everywhere in the city you can hear the sound of its water. The old aqueduct and fragments of the city laundries are perfectly preserved and remind us of the respectable age of the city of Moustiers.
I wanted to look at the city as leisurely as possible. There are so many cute atmospheric decorations, signs, shutters and other decorative elements around. Surprisingly, even in this heat, the flower beds with flowers - petunias and dahlias - shimmer luxuriously with bright colors.
In the 17th century, the village grew and became famous not only for the monastery, which became a place of pilgrimage, and the golden star, but also for its faience. Its production began with the arrival of a pilgrim from the Italian city of Faianza to Moustiers. As a sign of gratitude for God's mercy and enlightenment, he spent several days in local pottery workshops and shared the secret of making white shiny enamel. It was the combination of this white enamel and the native blue enamel from Moustier that gave rise to the famous faience. The local dishes were so valued that they occupied a worthy place on the table of the royal people of France.
Now Moustiers is the capital of the French faience. There are a lot of small shops in the city offering products by local artisans, but the prices are not cheap. After spinning around on our own and twirling the cute plates in our hands, we left without buying anything.
There is also a museum of faience here. Small, only 3 halls, the exhibits include earthenware products from different eras, as well as special devices and tools for making products.
By the way, the production of faience is the second source of income for this town. But it’s not only the church and the white and blue dishes that attract tourists here. The city itself is incredibly beautiful. It's kind of like a toy, cute and cozy.
I didn’t want to leave the city so quickly; it would be better to sit down with a cup of coffee and ice cream in one of the many cafés. But the clock showed that two hours had already flown by unnoticed, and it was time for us to meet new adventures.
The town is undoubtedly located in a very picturesque place - majestic rocks all around, and nearby is the beautiful Lake Sainte-Croix with turquoise water. The views everywhere you look are mesmerizing. Well, besides, the somewhat calming, lazy, enveloping atmosphere of the city of Moustiers-Sainte-Marie is very pleasant, although touristy.
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love,
Photos are taken by me.
© 2024
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version).
Visai netoli nuostabių levandų laukų Valensolės plynaukštėje, prie pat įėjimo į Verdono kanjoną, yra nuostabus Moustiers Saint-Marie kaimas. Toks nuostabus, kad vos pamačiusi jo nuotrauką internete, kai ruošiausi kelionei, svajojau netyčia užsimiršti ten visiems laikams.
Moustiers-Saint-Marie gyvena tik apie 700 žmonių. Kaip ir Gordes bei Rousillon, jis priklauso „Gražiausių Prancūzijos kaimų asociacijai“.
Atvykome ten likus maždaug 15-20 minučių iki vidurdienio. Saulė jau kepino, negailėdama nė vieno. Sustojome šiek tiek atokiau nuo centro ir turėjome užlipti į kalną, bet grįždami atgal galėjome šiek tiek atsipalaiduoti leisdamiesi žemyn.
Tokių tiesioginių lankytinų objektų, apie kuriuos reikėtų išsamiai pasakoti gidui, nėra, todėl, kaip visada, išvykome tyrinėti miesto vieni. Tiesą sakant, mus domino viena lankytina vieta - aukštai virš miestelio stūksanti North Dame de Beauvoir koplyčia.
Kaimas, vėliau tapęs Moustiers miestu, šioje vietoje atsirado dar V amžiuje. Pirmieji gyventojai buvo vienuoliai. Iš pradžių jie apsigyveno tufo grotose, o vėliau pradėjo statyti vienuolyną. Jis datuojamas VI mūsų eros amžiumi. Dabar jis vadinamas Notre Dame de Beauvoir. Norint į jį įkopti, reikėjo įveikti daugybę slidžių laiptelių. Laikui bėgant nedidelė koplyčia buvo gerokai išplėsta ir tokia forma išliko iki šių dienų.
Ak, mūsų smalsumas iš mūsų tyčiojosi. Jis privertė mus įveikti šį įkopimą 35 laipsnių karštyje. Žemėlapyje jis buvo pažymėtas žalioje zonoje, todėl manėme, kad kopsime medžių pavėsyje. Pakilimas bėgo per didelę saulę ant įkaitusių akmenų, nušlifuotų šimtų pėdų. Kai pasiekėme kalno viršūnę, negalėjome atsikvėpti.
262 laipteliai, kurių dauguma negali pasigirti lygumu. Tačiau pagaliau mums atsivėrė vaizdas į nedidelę spalvingą XII a. koplytėlę ir nuostabūs viso kaimo bei apylinkių vaizdai.
Vienintelis nuliūdinęs dalykas buvo kelias žemyn - iš akmenų pagaminti laipteliai buvo neįtikėtinai slidūs, o metaliniai turėklai tiesiog žėrėjo saulėje. Sunkiai įveikėme, nusprendę už drąsą iškart atsilyginti ledais.
Šis miestas, arba, kaip daugelis jį vadina, kaimas, turi ir antrą pavadinimą - Miestas po auksine žvaigžde. Virš miestelio, tarp dviejų aukštai virš žemės iškilusių uolų, ant storos 400 kilogramų sveriančios grandinės kabo paauksuota žvaigždė. Tačiau apie tai, kur ir kodėl ji ten atsirado, sklando legenda. Joje sakoma, kad kažkoks kunigaikštis de Blaca prisiekė, kad jei grįš namo, išlaisvintas iš nelaisvės per kryžiaus žygį, pastatys paminklą Šventajai Mergelei. Grįžęs gyvas ir sveikas, jis ištesėjo savo pažadą ir tarp uolų, kad visiems būtų matoma, pakabino šešiolikos spindulių žvaigždę, kuri buvo jo giminės emblema. Tačiau originalioji žvaigždė neišliko ir vietoj jos toje pačioje vietoje mūsų laikais buvo pakabinta paauksuota penkiakampė žvaigždė.
Dar viena vieta iš privalomų aplankyti objektų sąrašo - Moustiers Saint-Marie Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia. Bažnyčios varpinė yra kvadratinė, ją galima pamatyti beveik iš bet kurio kaimo galo. Jos balto marmuro altorius iš tikrųjų yra IV a. sarkofagas.
Laipteliais tarp dviejų namų nusileidžiame prie akveduko; kadaise juo buvo skirstomas vanduo iš šaltinių, o dabar tai tik paminklas, likęs iš praėjusių laikų.
Miestą į dvi dalis skiria upė, tekanti po uolomis. Tai, ko gero, žaliausia miesto sala - uolų sienos apaugusios samanomis, žole, krūmais, apačioje auga medžiai, taip pat yra nedidelių krioklių. Visur mieste girdisi jo vandens ošimas. Puikiai išlikęs senasis akvedukas ir miesto skalbyklų fragmentai primena apie garbingą Moustiers miesto amžių.
Norėjau apžiūrėti miestą kuo neskubėdamas. Aplink tiek daug mielų nuotaikingų dekoracijų, iškabų, langinių ir kitų puošybos elementų.
Nuostabu, kad net per tokį karštį gėlynai su gėlėmis - petunijomis ir jurginais - prabangiai mirga ryškiomis spalvomis.
XVII a. kaimas išaugo ir išgarsėjo ne tik vienuolynu, tapusiu piligrimystės vieta, ir aukso žvaigžde, bet ir fajansu. Jos gamyba prasidėjo į Moustiers atvykus piligrimui iš Italijos miesto Faianza. Dėkodamas už Dievo malonę ir nušvitimą, jis kelias dienas praleido vietos keramikos dirbtuvėse ir pasidalijo balto blizgančio emalio gamybos paslaptimi. Būtent šio baltojo emalio ir vietinio mėlynojo emalio iš Moustier derinys ir davė pradžią garsiajam fajansui. Vietiniai indai buvo taip vertinami, kad užėmė garbingą vietą ant Prancūzijos karališkųjų žmonių stalo.
Dabar Moustiers yra Prancūzijos fajanso sostinė. Mieste yra daug mažų parduotuvėlių, kuriose siūlomi vietos amatininkų gaminiai, tačiau kainos nėra mažos. Pasisukioję aplink save ir rankose sukinėdami mielas lėkštutes, išvykome nieko nenusipirkę.
Čia taip pat yra fajanso muziejus. Nedidelis, tik 3 salėse, eksponuojami įvairių epochų fajanso gaminiai, taip pat specialūs prietaisai ir įrankiai gaminiams gaminti.
Beje, fajanso gamyba yra antrasis šio miestelio pajamų šaltinis. Tačiau turistus čia traukia ne tik bažnyčia ir balti bei mėlyni indai. Pats miestas yra nepaprastai gražus. Jis tarsi žaislas, mielas ir jaukus.
Nesinorėjo taip greitai palikti miesto, geriau būtų prisėsti su puodeliu kavos ir ledais vienoje iš daugelio kavinių. Tačiau laikrodis rodė, kad dvi valandos jau prabėgo nepastebimai, ir mums atėjo laikas pasitikti naujus nuotykius.
Miestelis neabejotinai įsikūręs labai vaizdingoje vietoje - aplink didingos uolos, o netoliese tyvuliuoja nuostabus Sainte-Croix ežeras su turkio spalvos vandeniu. Visur, kur tik pažvelgsi, atsiveria užburiantys vaizdai. Na, o be to, šiek tiek raminanti, tingi, apgaubianti Moustiers Sainte-Marie miesto atmosfera yra labai maloni, nors ir turistinė.