My daughter is already three years old. How quickly time flies. The older she gets, the more often I remember the first years of her life and her waiting. We all know how many children are born with autism these days. My son, a healthy, active boy, grew up smart and very curious. But when I was expecting my daughter, I was very scared, hoping that everything would be fine. The closer the pregnancy was to the end, the more fear overcame me.
Mano dukrai jau treji metukai. Kaip greitai bėga laikas. Kuo ji vyresnė, tuo dažniau prisimenu pirmuosius jos gyvenimo metus ir laukimą. Visi žinome, kiek daug vaikų šiais laikais gimsta su autizmu. Mano sūnus, sveikas, aktyvus berniukas, auga protingas ir labai smalsus. Tačiau kai laukiausi dukros, labai bijojau, tikėjausi, kad viskas bus gerai. Kuo arčiau nėštumo pabaigos, tuo labiau mane užvaldė baimė.>
To calm my fears, my husband forced me to do the most detailed genetic tests. Two months before the birth, I even went to psychotherapy. These were two things that worked wonders for my anxiety: knowledge and deconstructing my anxiety, and secondly, acquiring tools for this.
Kad nuramintų baimes, vyras privertė mane atlikti išsamiausius genetinius tyrimus. Likus dviem mėnesiams iki gimdymo, net lankiausi pas psichoterapiją. Tai buvo du dalykai, kurie puikiai padėjo įveikti mano nerimą: žinios ir nerimo dekonstravimas, ir, antra, tam reikalingų įrankių įgijimas.>
In general, this does not guarantee that you will give birth to a healthy child. Some developmental disorders, autism and the like, are often diagnosed a little or much later. After all, there are also complications of elementary diseases. Accidents happen. You can be afraid of everything and feed yourself with that fear. Or you can simply accept your child, your life as it is and be happy with what you have now.
Apskritai tai negarantuoja, kad pagimdysite sveiką vaiką. Kai kurie raidos sutrikimai, autizmas ir panašūs, dažnai diagnozuojami šiek tiek ar daug vėliau. Juk pasitaiko ir elementarių ligų komplikacijų. Nutinka nelaimingų atsitikimų. Galima visko bijoti ir save maitinti ta baime. Arba galite tiesiog priimti savo vaiką, savo gyvenimą tokį, koks jis yra, ir džiaugtis tuo, ką turite dabar.>
I tried to answer the question for myself about what I would do if this happened. And it can happen to anyone, both me and you. When you understand that you will accept and love your child unconditionally, all anxiety disappears. And anyway, managing anxiety, any anxiety, seems to me like a parent's duty to the child.
Bandžiau sau atsakyti į klausimą, ką daryčiau, jei taip nutiktų. Ir tai gali nutikti bet kam, tiek man, tiek jums. Kai supranti, kad besąlygiškai priimsi ir mylėsi savo vaiką, visas nerimas išnyksta. Ir šiaip nerimo, bet kokio nerimo valdymas man atrodo kaip tėvų pareiga vaikui.>
For me, a child is the best as he is. I never compare my child with others. For other parents, I believe their child is the very best. In general, different realities do not mean that someone is better or worse than others, even if someone has health problems. Evaluating the success of young children is generally absurd. I know a child who did not speak at all until he was four years old. The family thought he would just finish special school and learn to take care of himself when his parents died. Now he is a well-paid IT specialist. And I know a person who spoke in sentences at the age of one. And now drugs, depression, low self-esteem. You just need to love and accept a child with all his shortcomings of developmental or health.
Man vaikas yra geriausias toks, koks yra, niekada nelyginu savo vaiko su kitais. Kitiems tėvams, manau, jų vaikas yra pats geriausias. Apskritai skirtingos realybės nereiškia, kad kažkas yra geresnis ar blogesnis už kitus, net jei kažkas turi sveikatos problemų. Mažų vaikų sėkmės vertinimas apskritai yra absurdiškas. Pažįstu vaiką, kuris visiškai nekalbėjo iki ketverių metų. Šeima manė, kad jis tiesiog baigs specialiąją mokyklą ir išmoks savimi pasirūpinti, kai mirė jo tėvai. Dabar jis yra gerai apmokamas IT specialistas. Ir pažįstu žmogų, kuris kalbėjo sakiniais būdamas vienerių metų. O dabar narkotikai, depresija, žema savivertė. Jums tereikia mylėti ir priimti vaiką su visais jo raidos ar sveikatos trūkumais.>
Now when I remember the waiting for my daughter and my overthinking, I understand that it was a form of anxiety. And anxiety, like panic attacks, is always a surface, under which the reasons and answers are hidden. In my opinion, those answers are very well unlocked in psychotherapy. This is the best thing I have done for my own and my children's peace of mind. I always thought that I had no problems compared to others, and then the revolution rolled in like a whirlwind. Now I don't do that anymore, but the skills to know my emotions and feelings and to chew on them remain.
Dabar, kai prisimenu tą dukters laukimą ir savo per didelį mąstymą, suprantu, kad tai buvo nerimo forma. O nerimas, kaip ir panikos priepuoliai, visada yra paviršius, po kuriuo slepiasi priežastys ir atsakymai. Mano nuomone, tie atsakymai labai gerai atskleidžiami psichoterapijoje. Tai geriausia, ką padariau dėl savo ir savo vaikų ramybės. Visada maniau, kad neturiu jokių problemų, palyginti su kitais, o tada revoliucija įsisuko kaip viesulas. Dabar to nebedarau, bet įgūdžiai pažinti savo emocijas ir jausmus bei juos apmąstyti išliko.>
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version)
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
Photo is taken by me.