When Christmas is approaching, I always lose the desire to go to the shops. There are so many people there now. There are only a few days left, and everyone is rushing, buying something, dragging it home. My childhood Christmas was different. Peaceful, with lots of love, lots of conversation, baking gingerbread cookies, and without an innumerable amount of gifts. My shopping during this period is only online orders.
Artėjant Kalėdoms, visada prarandu norą eiti į parduotuves. Dabar ten tiek daug žmonių. Liko tik kelios dienos, o visi skuba, kažką perka, tempia namo. Mano vaikystės Kalėdos buvo kitokios. Ramios, su daug meilės, daug pokalbių, kepamų imbierinių sausainių ir be nesuskaičiuojamo kiekio dovanų. Šiuo laikotarpiu apsiperku tik internetu.>
I don't want to go to the store and turn off that magic button that makes Christmas a miracle. And I don't instill in my children a Christmas where they run, search, buy, and drag bags full of gifts and food home. After all, a person's stomach is always the same size, you can't stuff twice as much food into it. And gifts may not be a show of how expensive I can buy, but sweet to the heart, given out of endless love and affection.
Nenoriu eiti į parduotuvę ir išjungti to stebuklingo mygtuko, kuris Kalėdas paverčia stebuklu. Ir savo vaikams neskiepiju Kalėdų, kai jie bėgioja, ieško, perka ir tempia namo pilnus maišus dovanų ir maisto. Juk žmogaus skrandis visada vienodo dydžio, į jį dvigubai daugiau maisto nesutalpinsi. Ir dovanos galbūt nėra demonstravimas, kiek brangiai galiu nupirkti, bet mielos širdžiai, dovanojamos iš begalinės meilės ir švelnumo.>
I try to give children more moments of joy, a sense of wonder during the Christmas period. And although it rains more often than it snows outside the window, although we no longer have a white Christmas, the Christmas spirit is still with us. Whenever I have time, I put the children in the car, turn on Christmas music, and we drive around the cities and towns singing, to enjoy the towns' Christmas trees, street decorations. Oh, how much joy the children have. And I have fun too, although my thoughts are increasingly turning to the Christmases of my childhood. Oh, my God, how different they are...
Kalėdiniu laikotarpiu stengiuosi vaikams suteikti daugiau džiaugsmo akimirkų, nuostabos jausmą. Ir nors už lango dažniau lyja nei sninga, nors baltų Kalėdų nebeturime, Kalėdų dvasia vis dar su mumis. Kai tik turiu laiko, sodinu vaikus į automobilį, įjungiu kalėdinę muziką ir mes važinėjame po miestus bei miestelius dainuodami, džiaugdamiesi miestelių kalėdinėmis eglutėmis, gatvių papuošimais. O, kiek džiaugsmo vaikai patiria. Ir aš taip pat smagiai leidžiu laiką, nors mano mintys vis dažniau krypsta į mano vaikystės Kalėdas. O Dieve, kokios jos kitokios...>
Those distant winters, those frosty flowers on the glass, when with only a hot breath you could thaw a small window into the world. The roofs of houses, covered with a thick layer of snow like white moss, with smoke shooting from the chimneys with a grayish straight arrow into the sky. Those frozen, crackling and as dazzlingly white as snow, the laundry on the line in the yard, the air smelling fresh and clean. That flickering fire in the small kitchen stove, resembling an orange beast imprisoned in a cage. Forever wet gloves. A white fluffy rabbit fur hat. The cold, sweet taste of icicles. The frozen snowballs in a handful, so hard and painful. That was the Christmas of my childhood.
Tos tolimos žiemos, tos šerkšno gėlės ant stiklo, kai tik šiltu atodūsiu galėjai atšildyti mažą langelį į pasaulį. Tie namų stogai, padengti storu sniego sluoksniu, panašiu į baltas samanas, kurių dūmai pilkšva tiesia strėle kyla iš kaminų į dangų. Tie sušalę, traškantys ir akinančiai balti kaip sniegas, skalbiniai ant virvės kieme, oras, kvepiantis gaiviai ir švariai. Ta mirganti ugnis mažoje virtuvės viryklėje, primenanti oranžinį žvėrį, įkalintą narve. Amžinai šlapios pirštinės. Balta pūkuota triušio kailio kepurė. Šaltas, saldus varveklių skonis. Sušalę sniego gniūžtės saujoje, tokios kietos ir skausmingos. Tai buvo mano vaikystės Kalėdos.>
Those magical carnival costumes created by mom. Sinking into sleep, like into a deep warm river. Sunny mornings. Slamming doors, shaking snow off clothes. Crooked Snow Mans with eyes of coal. Sleds whistling from the mountains. Artistic skating on the ice of a pond, wearing two thick socks and my friend's brother's skates that were too big.
Tie magiški karnavaliniai kostiumai, kuriuos sukūrė mama. Grimzdimas į miegą, tarsi į gilią šiltą upę. Saulėti rytai. Trankomos durys, sniego purtymas nuo drabužių. Kreivi Seniai Besmegeniai su anglių akimis. Rogučių švilpimas nuo kalnų. Meninis čiuožimas tvenkinio ledu, mūvint dvi storas kojines ir avint mano draugės brolio per dideles pačiūžas.>
Walks on dark evenings, when the gold of the full moon pours on the snow, the thick white crust shines as if sprinkled with small glass. The tops of pine trees, heavy with snow. Finally, a frozen stream with goldfish sleeping under the ice, with mermaids lazily stretching out on the bottom...
Pasivaikščiojimai tamsiais vakarais, kai ant sniego liejasi pilnaties auksas, stora balta pluta žibantis tarsi būtų pabarstyta mažų stikliukų. Pušų viršūnės, sunkios nuo sniego. Pagaliau, užšalęs upelis su auksinėmis žuvelėmis, miegančiomis po ledu, su undinėmis, tingiai besidriekiančiomis dugne...>
Sometimes, like in a movie, horses harnessed to sleighs passing through the town. A garden drowned in snow. The shadows of larches on the white earth illuminated by the purple of the sunset. Dad's car that won't start in the morning. The stairs, icy as glass. Slices of dried apples melting in your mouth...
Kartais, lyg filme, arkliai, įkinkyti į roges, pralekia per miestelį. Sniege skendintis sodas. Maumedžių šešėliai ant baltos žemės, apšviesti saulėlydžio purpuro. Tėčio automobilis, kuris ryte neužsiveda. Laiptai, apledėję kaip stiklas. Burnoje tirpstantys džiovintų obuolių griežinėliai...>
In those days, I saw, heard, tasted winter – with all my senses, with my whole body and soul. I knew it. And what is happening now is only a dim repetition of that knowledge. The taste and smell of winter are usually overshadowed by worries, everyday life, fatigue, boredom, some kind of pain, physical or spiritual. But sometimes, quite unexpectedly, I remember that bright and clear feeling of the prologue of life. That warm cold. That small, simple joy – that I am alive, and that it is winter now. Somewhere far away, behind many cold nights, the blizzards of childhood are still raging...
Tomis dienomis mačiau, girdėjau, ragavau žiemą – visais savo pojūčiais, visu kūnu ir siela. Aš ją pažinojau. O tai, kas vyksta dabar, tėra blankus to žinojimo pakartojimas. Žiemos skonį ir kvapą dažniausiai nustelbia rūpesčiai, kasdienybė, nuovargis, nuobodulys, kažkoks skausmas, fizinis ar dvasinis. Tačiau kartais, visiškai netikėtai, prisimenu tą šviesų ir aiškų gyvenimo prologo jausmą. Tą šiltą šaltį. Tą mažą, paprastą džiaugsmą – kad esu gyva ir kad dabar žiema. Kažkur toli, už daugybės šaltų naktų, vis dar siaučia mano vaikystės pūgos...>
Translated with DeepL.com (free version)
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
Photos are taken by me.
© 2025