Our road leads to Marseille. On the way, we visited a couple of small towns, but now I want to tell about Marseille. If tourists most often speak of Provence with great warmth, then you can hear a lot of unkind words about its capital, Marseille. Marseille is described as a place with dirty streets, soaked through with unpleasant odors, torn to pieces by hordes of migrants from former French colonies and extremely dangerous due to the high crime rate.
Some info and history of Marseille
I got a different (not so negative) opinion about this complex, but at the same time incredibly bright, picturesque and literally grown in the sea city with a 2600-year history. Although there is practically nothing left of its founders - the ancient Greeks, who gave it the name Massalia, in Marseille, this gap is more than compensated by the many interesting things of later periods.
In general, the population of this city for many centuries was formed from the imigrants. For years, large diasporas of Italians, Greeks, Corsicans, Jews, Armenians, Spaniards, and other Mediterranean peoples lived there. That's right, for political and economic reasons, in the second half of the twentieth century, migrants poured into the city from Algeria and other former colonial possessions of France. However, other French cities and a number of other European countries also faced a similar phenomenon and its consequences. And if you've been to France many times over the past ten years, Marseille, in theory, shouldn't be shocking with the sheer number of imigrants.
Is Marseille safe city?
Arriving in Marseille by car, we followed the usual safety rules that apply when visiting any major unfamiliar city. We avoided the thick of the crowd and parked our car in a covered guarded parking lot. And, of course, we did not wander in the late evening and night hours in places that have an odious reputation. And these precautions were enough for us to have a quiet walk around the city.
I think that one of the reasons for the negative attitude towards Marseille lies in his dissimilarity to those visual images of France that are traditionally exploited in cinema and tourism. In our minds, pictures of the Parisian boulevards of bygone times, the fashionable Champs-Elysées, placers of fairy-tale houses, royal castles ... And, of course, cozy cafe-restaurants with napkins, roses on the tables and a collection of the cutest little things in the interior.
Speaking of Marseille, it is a large cosmopolitan Mediterranean port city. A city with enchanting eclecticism in its appearance. And if many French towns look like postcards come to life, Marseille is just lively and seething. Big, colorful, and noisy. With a way characteristic of the south.
The only claim of tourists to Marseille, with which I agree one hundred percent, is the dirt and garbage on the city streets. And even the relatively respectable quarters of Marseille look rather neglected in this regard. But if we recall the large port cities of Italy and what many districts of Paris have now become, Marseille, as far as we have seen, did not look much dirtier in terms of cleanliness.
Cathedral of Marseille
As a starting point for our acquaintance with Marseille,we chose the Cathedral. Looking at the Cathedral dedicated to the Virgin Mary, which Marseillais call Nouvelle Major at the household level, you would never give it a hundred and twenty years old. It seems that it has been standing here for some five or six centuries. The majestic striped handsome building of marble, whose appearance is a pleasant cocktail of Byzantine, Florentine and other Tuscany, is impressive from almost any vantage point.
To the left of the main entrance to the Nouvelle Major, there is a monument to the local bishop Henri de Bellens de Castelmoron - for helping the population during the plague that covered Marseille in the 18th century. And on the right is the building of the predecessor of this temple, which, accordingly, is called Vieille Major (that is, "old main"). Unlike the Nouvelle Major, Vieille Major is a real architectural rarity: this partially surviving example of the Romanesque style was built in the 12th century. In general, for the story of the rescue of Vieille Major, which “interfered” with the construction of a new “striped” temple, I take my hat off to the Marseillais: they heroically defended their ancient temple.
The list of materials used for the interior of the Cathedral sounds almost like an ode to Horace! Carrara marble, Tunisian and Italian onyx, red porphyry, Venetian mosaics...
And as a separate occasion for aesthetic pleasure - floors. It seems that the oldest churches in Italy were the inspiration for these mosaic patterns. In one of the corners of the cathedral, modestly, as if wanting to hide from annoying tourist groups, stood a statue of the young national heroine of France, Joan of Arc.
From a high hill, the waters of both ports are vigilantly watched by the protector of sailors and the heavenly patroness of Marseille - a gilded statue of the Virgin Mary. The statue was installed on the bell tower of the Basilica of Notre-Dame-de-la-Garde, or, as the inhabitants of the city call it, the Good Mother.
Ports of Marseille
There are two ports in Marseille: the old one, where yachts, boats, boats and sightseeing boats now “hang out” (and which is considered one of the main attractions of the city) and the new one, through which, in fact, all freight and passenger transportation is carried out, including sea cruises.
Although I am not a fan of industrial and semi-industrial landscapes, I could not take my eyes off the lined up cranes, lighthouses, terminals and all the buildings of the new port. In combination with the clearest Provencal sky and the azure of the Mediterranean Sea, it was a breathtaking sight.
Despite my cold-skeptical attitude towards modern architecture, I believe that the company of “young” museum objects fit quite well into the surroundings of the Marseille port. The black tracery building - the European and Mediterranean Civilizations Museum (MuCEM), designed by Rudy Ricciotti. Attached to the roof of MuCEM is a hinged rail bridge, through which you can go to the old Fort Saint-Jean - one of the two key defensive structures of the city.
It is impossible to take your eyes off the Old Port! Marseille looks like a real treasure for us, travelers-explorers. And for marine painters, Marseille is a great source of inspiration. Before our eyes - turquoise sea water, dense forests of masts, old warehouses, gloomy thick walls of two citadels - Saint-Jean and Saint-Nicolas (on the opposite side of the harbor).
Chateau d'If
Here they are, the gloomy walls and towers of the Chateau d'If, in which Edmond Dantes languished, imprisoned in this dungeon at the behest of his literary "parent" Alexandre Dumas. And I can't help but think that the real "biography" of this fort - a former prison for dangerous criminals and political prisoners - could hardly attract as many tourists as the fictional identity of Dantes and the fake cell man in the iron mask" are shrouded in myths. Bravo to the French tourism industry!
On the final note
Marseille in my memory remained neither heaven nor hell. But just a "difficult teenager" of the French south, demonstrating, depending on his mood, either good or bad character traits.
Translated from Lithuanian via DeepL (free version).
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
Photos are taken by me.
© 2023
Mūsų kelias veda į Marselį. Pakeliui aplankėme keletą mažų miestelių, bet dabar noriu papasakoti apie Marselį. Jei apie Provansą turistai dažniausiai kalba labai šiltai, tai apie jo sostinę Marselį galima išgirsti daug negražių žodžių. Marselis apibūdinamas kaip vieta su purvinomis gatvėmis, persmelktomis nemalonaus kvapo, draskoma būrių migrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų ir itin pavojinga dėl didelio nusikalstamumo.
Apie šį kompleksą susidariau kitokią (ne tokią neigiamą) nuomonę, tačiau tuo pat metu neįtikėtinai ryškią, vaizdingą ir tiesiogine prasme išaugusią 2600 metų istoriją turinčiame jūros mieste. Nors iš jo įkūrėjų - senovės graikų, davusių jam Masalijos vardą, Marselyje praktiškai nieko neliko, šią spragą su kaupu kompensuoja daugybė įdomių vėlesnių laikotarpių dalykų.
Apskritai šio miesto gyventojai daugelį šimtmečių formavosi iš imigrantų. Ilgus metus čia gyveno didelės italų, graikų, korsikiečių, žydų, armėnų, ispanų ir kitų Viduržemio jūros regiono tautų diasporos. Štai XX a. antrojoje pusėje dėl politinių ir ekonominių priežasčių į miestą plūstelėjo migrantai iš Alžyro ir kitų buvusių Prancūzijos kolonijinių valdų. Tačiau su panašiu reiškiniu ir jo pasekmėmis susidūrė ir kiti Prancūzijos miestai bei nemažai kitų Europos šalių. Ir jei per pastaruosius dešimt metų daug kartų lankėtės Prancūzijoje, Marselio miestas teoriškai neturėtų šokiruoti imigrantų skaičiumi.
Atvykę į Marselį automobiliu, laikėmės įprastų saugumo taisyklių, kurios taikomos lankantis bet kuriame didesniame nepažįstamame mieste. Vengėme minios ir automobilį pastatėme dengtoje saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Ir, žinoma, nesiblaškėme vėlyvą vakarą ir naktį po odiozinę reputaciją turinčias vietas. Ir šių atsargumo priemonių pakako, kad galėtume ramiai pasivaikščioti po miestą.
Manau, kad viena iš neigiamo požiūrio į Marselį priežasčių yra jo nepanašumas į tuos vizualinius Prancūzijos įvaizdžius, kurie tradiciškai eksploatuojami kine ir turizme. Mūsų sąmonėje iškyla praėjusių laikų Paryžiaus bulvarų vaizdai, madingieji Eliziejaus laukai, pasakų namų aikštelės, karališkosios pilys... Ir, žinoma, jaukios kavinės-restoranai su servetėlėmis, rožėmis ant stalų ir mieliausių interjero smulkmenų kolekcija.
Vienintelė turistų pretenzija Marseliui, su kuria sutinku šimtu procentų, yra purvas ir šiukšlės miesto gatvėse. Ir net palyginti respektabilūs Marselio kvartalai šiuo požiūriu atrodo gana apleisti. Tačiau jei prisiminsime didžiuosius Italijos uostamiesčius ir tai, kuo dabar virto daugelis Paryžiaus rajonų, Marselis, kiek teko matyti, švaros požiūriu neatrodė daug purvinesnis.
Marselis yra didelis kosmopolitiškas Viduržemio jūros uostamiestis. Tai miestas, kurio išvaizda žavi eklektika. Ir jei daugelis Prancūzijos miestų atrodo tarsi atgiję atvirukai, tai Marselis yra tiesiog gyvas ir veržlus. Didelis, spalvingas ir triukšmingas. Su pietams būdingu būdu.
Vienintelė turistų pretenzija Marseliui, su kuria sutinku šimtu procentų, yra purvas ir šiukšlės miesto gatvėse. Ir net palyginti respektabilūs Marselio kvartalai šiuo požiūriu atrodo gana apleisti. Tačiau jei prisiminsime didžiuosius Italijos uostamiesčius ir tai, kuo dabar virto daugelis Paryžiaus rajonų, Marselis, kiek teko matyti, švaros požiūriu neatrodė daug purvinesnis.
Pažinties su Marseliu pradžiai pasirinkome katedrą. Žvelgdamas į Mergelei Marijai dedikuotą katedrą, kurią marseliečiai buitiškai vadina Nouvelle Major, niekaip neatspėtum, kad jai šimtas dvidešimt metų. Atrodo, kad ji čia stovi jau kokius penkis ar šešis šimtmečius. Didingas dryžuotas gražus marmuro pastatas, kurio išvaizda - malonus bizantiško, florentietiško ir kitokios Toskanos kokteilis, daro įspūdį beveik iš bet kurio taško.
Į kairę nuo pagrindinio įėjimo į Nouvelle Major stovi paminklas vietos vyskupui Henri de Bellens de Castelmoron - už pagalbą gyventojams per XVIII a. Marselį apėmusį marą. O dešinėje - šios šventyklos pirmtako pastatas, kuris atitinkamai vadinamas Vieille Major (tai yra "senoji pagrindinė"). Skirtingai nei Nouvelle Major, Vieille Major yra tikra architektūrinė retenybė: šis iš dalies išlikęs romaninio stiliaus pavyzdys buvo pastatytas XII a. Apskritai už Vieille Major gelbėjimo istoriją, kuri "trukdė" naujos "dryžuotos" šventyklos statybai, kepurę nusiimu prieš marseliečius: jie didvyriškai apgynė savo senovinę šventyklą.
Katedros interjerui panaudotų medžiagų sąrašas skamba beveik kaip odė Horacijui! Karara marmuras, Tuniso ir Italijos oniksas, raudonasis porfyras, Venecijos mozaika...
Ir atskira proga estetiniam malonumui - grindys. Atrodo, kad šių mozaikų raštus įkvėpė seniausios Italijos bažnyčios. Viename iš katedros kampų kukliai, tarsi norėdama pasislėpti nuo įkyrių turistų grupių, stovėjo jaunosios Prancūzijos nacionalinės didvyrės Joanos d'Ark statula.
Nuo aukštos kalvos abiejų uostų vandenis budriai stebi jūreivių globėja ir dangiškoji Marselio globėja - paauksuota Mergelės Marijos statula. Statula įrengta Notre-Dame-de-la-Garde bazilikos, arba, kaip ją vadina miesto gyventojai, Gerosios Motinos, varpinės bokšte.
Marselyje yra du uostai: senasis, kuriame dabar "sukiojasi" jachtos, kateriai, valtys ir ekskursiniai laivai (ir kuris laikomas viena pagrindinių miesto įžymybių), ir naujasis, per kurį iš tiesų gabenami visi kroviniai ir keleiviai, įskaitant jūrų kruizus.
Nors nesu pramoninių ir pusiau pramoninių kraštovaizdžių mėgėjas, negalėjau atitraukti akių nuo išsirikiavusių kranų, švyturių, terminalų ir visų naujojo uosto pastatų. Kartu su giedriausiu Provanso dangumi ir Viduržemio jūros žydrumu tai buvo kvapą gniaužiantis vaizdas.
Nepaisant mano šalto skeptiško požiūrio į moderniąją architektūrą, manau, kad "jaunų" muziejinių objektų kompanija visai neblogai įsiliejo į Marselio uosto aplinką.
Nuo senojo uosto neįmanoma atitraukti akių! Marselis atrodo tikras lobis mums, keliautojams-tyrinėtojams. O marinistams dailininkams Marselis - puikus įkvėpimo šaltinis. Prieš akis - turkio spalvos jūros vanduo, tankūs stiebų miškai, seni sandėliai, niūrios storos dviejų citadelių - Saint-Jean ir Saint-Nicolas (priešingoje uosto pusėje) - sienos.
Juodos spalvos pastatas - Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejus (MuCEM), kurį suprojektavo Rudy Ricciotti. Prie MuCEM stogo pritvirtintas atlenkiamas geležinkelio tiltas, kuriuo galima patekti į senąjį Sen Žano fortą - vieną iš dviejų svarbiausių miesto gynybinių statinių.
Čia jie - niūrūs Chateau d'If mūrai ir bokštai, kuriuose tūnojo Edmondas Dantesas, įkalintas šiame požemyje savo literatūrinio "tėvo" Alexandre'o Dumas nurodymu. Ir negaliu nepagalvoti, kad tikroji šio forto - buvusio pavojingų nusikaltėlių ir politinių kalinių kalėjimo - "biografija" vargu ar galėtų pritraukti tiek turistų, kiek mitais apipinta išgalvota Danteso tapatybė ir netikras kameros vyras su geležine kauke". Bravo Prancūzijos turizmo pramonei!
Marselis mano atmintyje neliko nei rojus, nei pragaras. O tik Prancūzijos pietų "sunkus paauglys", priklausomai nuo nuotaikos demonstruojantis gerus arba blogus charakterio bruožus.
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
Nuotraukos darytos mano.
© 2023